ToBeLT. Kartu Amerikoje, Jurgis Didžiulis apie tapatybės paieškas

Iš asmeninės Jurgio Didžiulio FB paskyros:

Jeigu pernai kažkas manęs būtų paklausęs ar esu Lietuvis, nedelsiant būčiau atsakęs “Taip!”, žinodamas, tačiau nenorėdamas net sau pripažinti kad tą sakau su šiokia tokia užslėpta dvejone. Nuo ankstyvos savo vaikystės tūkstančiai kilometrų nuo Pabaltijos Jūros, Nemuno vingių ir Aukštaitijos miškų, tėvai ir senėliai manyje gerai įskiepijo meilės Tėvynei. Tačiau ‘sugrižęs į Lietuvą’ supratau, kad aš Lietuvoje turbūt niekada nebūsiu savas bičas.

Esu antro pasaulinio karo tremtinių, vadinamų DP (displaced persons), emigravusių į Kolumbiją anūkas. Nuo mažų mažens paveldėjau savo diedukų įlgėsį ir pareigos jausmą Lietuvai. Išmokau aklai mylėti šalį, kurios nepažinojau, gyventi su neištariamu vardu ir pavarde, kautis su geografijos mokytojomis, kurios sakydavo “there’s no such place as Lithuania, it’s just Russia”. Priemiau iššūkį saugoti šaknis ir papročius, kurie man dažnai pasirodydavo keisti. Mūsų namai buvo papuošti neskoningais kiekiais gintariniais darbais, Vyčiais, ir Lietuvos kraštovaizdais. Lietuvių kalba buvo šeimos oficiali kalba – išmokom patylėti ir vaidinti, kad suprantam. Išmokom kūrybiškai pridurti galunę – “as” prie reikiamo žodžio su viltimi, kad mūsų bandymas kažkaip praslys tarp šeimos narių ir užskaitys mūsų pastangas.

Būdamas 20ies, 2000m grižau gyventi į Lietuvą. Tada supratau, kad aš jeigu esu Lietuvis, esu kitoks nėgu čia gyvenantys Lietuiai. Ir nieko tokio. Gi visą gyvenimą buvau kažkoks kultūrinis nesusipratimas – ‘outsider’is – Kolumbijoje buvau laikomas Lietuviu, vaikystėje JAV kažkoks “Colombo-Lithuanian keistuoliu”. Dėl to Lietuvoje būti tas bachuras iš Kolumbijos man nebuvo nei svetima nei keista. Susitaikiau su tuo, kad čia bent jau žmonės moko sklandžiai tarti mano vardą – užsienyje buvau Yuri, Chuergi, Yuki, Julis, Čukis, o tik Lietuvoje išmokau drąsiai be kompleksų prisistatyti pilnu vardu naujoms pažintims.

Neerzino kad, kai kurie manęs laikė netikru, antrarūšiu, negrynakrauju arba neveisliniu Lietuviu. Niekada nesukau galvos dėl tokių etikečių. Nuoširdžiai galvojau, kad tai man neaktuali tema. Matyti, likimas norėjo man parodyti priešingai.

Pernai vasarą turėjau galimybę keliauti po JAV šiaurės rytus ir aplankyti ten įsikūrusias Lietuvių bendruomenės. Tai kas turėjo būti trumpas apsilankymas ir pagrojimas 2016m. Šokių Šventė Baltimorėje virto 3jų savaičių misija susipažinti su Lietuvaičiais ir išsiaiškinti kaip jie gyvena savo Lietuvybe, analizuoti bendruomenių būklę, ir ieškoti kaip jas toliau aktyvuoti ir pastiprinti. Kai pradėjom vystyti šitą sumanymą nusimatėm atsakyti į kelis klausimus: “Kas yra Lietuvis?”, “Kas vienija Lietuvius?”, “Kuom pasižymi Lietuviškumas” ir panašiai. Negalvojau, kad projekto eigoje atsakysiu į klausimą – “kas esu aš?” Jos dėka, supratau kaip įminti savo tapatybės mislę ir išspręsti vieną didžiausių mūsų tautos problemų.

“To Be LT” sumanymas yra apie kitokius Lietuvius – Žmonės, kuriuos kamuoja labai savotiška sielvarta. Žmonės, kurie paliko Lietuva, tačiau Lietuva niekada nepaliko nei jų, nei jų palikuonių širdis. Tokių ‘Lietuvių’ pasirodo yra labai daug. Pasirodo aš vienas iš jų.

Įrašas paskelbtas temoje Uncategorized. Išsisaugokite pastovią nuorodą.